Figūrėlė "Piramidė" (Lapis lazuli kvarco kristalas, 30 - 35 mm)

"Lapis lazuli", arba "lapis" trumpinys, yra giliai mėlyna metamorfinė uoliena, naudojama kaip pusbrangis akmuo, kuris nuo senovės buvo vertinamas dėl intensyvios spalvos. Dar 7 tūkstantmečius prieš Kristų, "lapis lazuli" buvo iškasamas "Sar-i Sang" kasyklose, "Shortugai" ir kitose kasyklose "Badakhshan" provincijoje šiaurės rytų Afganistane. Lapį labai vertino Indo slėnio civilizacija (3300-1900 m. Pr. Kr.). Lapio karoliukai buvo rasti Neolitinių laikų laidojimo kapavietėse - Mehrgarh, Kaukaze ir net toli nuo Afganistano, tokioje šalyje kaip Mauritanija (valstybė šiaurės vakarų Afrikoje). Jis buvo naudojamas Tutanchamono [1] (senovės Egipto faraono) laidojimo kaukėje (1341-1323 m. Pr. Kr.).

Viduramžių pabaigoje "lapis lazulį" pradėjo eksportuoti į Europą, kur jis buvo sumaltas į miltelius ir pagamintas "ultramarinas", geriausias ir brangiausias iš visų mėlynųjų pigmentų. Jis buvo naudojamas kai kurių svarbiausių Renesanso ir baroko menininkų, įskaitant Mazačo [2], Perudžino [3], Ticiano [4] ir Vermejerio [5], ir jis dažnai rezervuotas jų tapybos centrinių figūrų drabužių tapybai - ypač Mergelės Marijos.

Šiandien šiaurės rytų Afganistano kasyklos vis dar yra pagrindinis "lapis lazuli" mineralų šaltinis. Svarbūs kiekiai taip pat išgaunami iš kasyklų į vakarus nuo Baikalo ežero Rusijoje ir Andų kalnuose Čilėje. Mažesni kiekiai iškasami Italijoje, Mongolijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje.

[1] Tutanchamonas (1341-1323 m. pr. m. e.) – dvyliktas aštuonioliktosios Egipto dinastijos faraonas, atėjęs į sostą po prieštaringo Echnatono valdymo, valdė 1332-1322 m. pr. m. e.

Valdė apie 10 m. Tikrasis vardas Tutankhaten reiškia „Gyvas Ateno atvaizdas“, tuo tarpu Tutankhamun reiškia „Gyvas Amono atvaizdas“.

Tutanchamono kilmė ilgą laiką buvo neaiški. Pagal įrašus vadinamas karaliaus sūnumi, tačiau daugiausia diskusijų kilo dėl to, kurio karaliaus. Dauguma mokslininkų manė, kad jis buvo Amenchotepo III sūnus, o karalienė Kija greičiausiai buvo jo motina, nors buvo nemažai manančių, kad Tutanchamono tėvas buvo Echnatonas (Amenchotepas IV). Manoma, kad Tutanchamonas vedė Anchesenaten (galimą jo seserį) Echnatono ir Nefertitės dukterį. Anchesenaten kaip ir jos vyras pasikeitė vardo galūne vietoje -aten į -amon ir tapo Anchesenamun. Su žmona turėjo dvi dukteris, jų mumijos rastos tėvo kapavietėje. Tutanchamonas mirė 19 metų.

Pradėjo valdyti 9 metų, tuo metu tvyrojo įtampa tarp monoteistinės ir politeistinės tikinčiųjų bendruomenių. Viziris Ajas buvo paskirtas jaunojo faraono globėju, vėliau tapo ir Tutanchamono įpėdiniu. Būdamas 11 metų, panaikino draudimą garbinti senuosius dievus. Atkūrė senąją religiją ir žynių valdžią, sostinę gražino į Tėbus. Kadangi buvo labai jaunas manoma, kad jam turėjo labai didelę įtaką viziris Ajas ir kiti patarėjai. Dabartiniais laikais Tutanchamonas yra vienas garsiausių faraonų.

[2] Mazačas.
Tomasas Kase (Tommaso Cassai, dar žinomas kaip Mazačas, Masaccio, g. 1401 gruodžio 21 d. San Giovanni Valdarno – m. apie 1428 m. Romoje) – Italijos menininkas, greta Giotto vienas iškiliausių Ankstyvojo Renesanso tapytojų.

[3] Perudžinas.
Pietras Perudžinas arba tiesiog Perudžinas (it. Pietro Perugino, tikr. Pietro di Cristoforo Vannucci, apie 1450 - 1523) – italų Renesanso dailininkas iš Umbrijos.

Pietras Perudžinas pagarsėjo kaip Rafaelio mokytojas. Tarp žinomiausių jo darbų - freska „Raktų įteikimas“ Siksto koplyčioje (1482). Tarp kitų darbų išsiskiria freskos Collegio del Cambio gildijoje Perudžoje (1497-1500).

Perudžinas taip pat nutapė daugybę religinės tematikos paveikslų, kurių estetika artima Brandžiajam renesansui ir kurios bruožus perėmė Rafaelis. Pvz., žymesnis tokio pobūdžio darbas „Mergelės Marijos pasirodymas prieš Šv. Bernarą“ (1489, Senoji pinakoteka Miunchene).

[4] Ticianas.
Ticianas Večelis, paprastai vadinamas tik vardu Ticianas (it. Tiziano Vecelli arba Tiziano Vecellio, apie 1480–1490 m. Pjevė di Kadorė prie Beluno, Venecijos respublikoje – 1576 m. rugpjūčio 27 d. Venecijoje) – italų renesanso Venecijos dailės mokyklos tapytojas. Vertinamas iškiliausiu Venecijos dailės mokyklos dailininku, turėjusiu reikšmingą ir ilgai išliekantį poveikį Europos menui.[2][3]

Meno teoretikas Giovanni Lomazzo jį pavadino „saule, apsupta mažų žvaigždžių“ (pagal paskutinę Dantės „Rojaus“ eilutę). Ticianas buvo vienas iš įvairiapusiškiausių italų dailininkų, vienodai gerai tapęs portretus ir altorinius paveikslus (abu šie žanrai jį išgarsino), mitologines ir religines scenas. Jo tapybos metodai, ypač spalvų taikymas, padarė didelę įtaką ne tik italų renesanso dailininkams, bet ir būsimoms vakarietiško meno kartoms.

Per ilgą Ticiano gyvenimą jo tapybos stilius drastiškai pasikeitė, bet jis visą laiką domėjosi spalva. Jo brandžiausi darbai neturi gyvų atspalvių, būdingų ankstyviesiems darbams, bet laisva tapymo maniera ir subtilios polichromatinės moduliacijos neturi precedento vakarietiško meno istorijoje.

[5] Vermejeris.
Janas (Johanas arba Johanesas) Vermejeris (ol. Johannes Vermeer), pramintas Delftiečiu (Vermeer van Delft, 1632 m. spalio 31 – 1675 m. gruodžio 15 d.) – Nyderlandų XVII a. baroko dailininkas. Savo gyvenimo metu Vermejeris nebuvo plačiai žinomas, jo darbai atrasti ir įvertinti tik XIX a. romantikų ir nuo to laiko jis laikomas vienu didžiausių, kada nors kūrusių, Europos dailės meistrų. Nyderlandų dailėje Vermejeris vertinamas iškart po Rembranto.

Tik 35 ar 36 Vermejerio paveikslai išlikę. Patys garsiausi jų: „Mergina su perlo auskaru“, „Delfto peizažas“, „Mergina prie lango, skaitanti laišką“.

Figūrėlė "Piramidė"

• Mineralas: Lapis lazuli kvarco kristalas;
• Išmatavimai: 30 - 35 mm.